Vaikystėje labai norėjau turėti dienoraštį, įsivaizduodavau, kaip jį slėpsiu nuo mamos ir draugų, kaip tik jam patikėsiu didžiausias savo paslaptis. Galiausiai jį gavau ir, ką jūs manot, neįsivaizdavau, ką ten rašyti, todėl prikurdavau įvairiausių istorijų apie save, taukšdavau, kaip mano klasiokai mane įsimylėję, o aš jų nekenčiu, kokia aš nelaiminga ir užguita mirštanti gulbė ant bedugnės krašto (nesmerkit, buvau tik ketvirtokė ir dar neturėjau nė mažiausio suvokimo apie tikrą gyvenimą). Galiausiai baigiau pradinę mokyklą ir dienoraštį kažkur užkišau.Nebuvau jo atvertusi jau beveik 5 metus. Ir visiškai to nenoriu. Tegul vaikystės sapalionės ir lieka vaikystėje. Žinoma, nesakau, kad aš manausi esanti suagusi. Toli gražu, ne! Bet iš to etapo jau išėjau ir grįžti atgal tikrai netraukia.
Tačiau nelabai vilioja ir ateitis, kai pagalvoju, jog jau tuoj nauji mokslo metai (nors ir kaip stengiuosi apie tai negalvoti, ši įkyri mintis vis įlenda į galvą). Visgi, būsiu dešimtokė. Lauks rimtas mokslas, karjeros rinkimasis ir bandomieji egzaminai. Brr, net nupurto pagalvojus.
Tačiau dabar juk vasara! Šalin rūpesčius ir pesimistiškas mintis, daugiau saulės ir spalvų!
